Jėzus vėl ėmė kalbėti palyginimais: „Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves. Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nepanorėjo eiti. Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: 'Sakykite pakviestiesiems: Štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!' Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti, o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė. Tuomet karalius užsirūstino ir, nusiuntęs kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą. Galop jis tarė tarnams: 'Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves'. Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo. Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu. Jis tarė jam: Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?' Tasai tylėjo. Tuomet karalius paliepė tarnams: „Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas'. Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų“. (Mt22,1-14)
MEILĖS ELGETA
Dangaus karalystė panaši į šventę, anot Jėzaus, į vestuvių pokylį…
Vis dėlto dideliame mieste neatsirado tuo pokyliu susidomėjusių žmonių: pakviestieji nepanoro ateiti… galbūt, bijodami, kad tai bus tik oficialus renginys, be jokios širdies, formalumas, kurį reikia „atbūti“, kai nei pakvietusiam, nei pakviestajam visa, kas vyksta nėra svarbu.
O galbūt jie nepanorėjo ateiti, nes buvo pernelyg užsiėmę savo reikalais, rūpesčiu, kaip daugiau padaryti ir pelnyti, ir jiems tai atrodo, kur kas svarbiau už valdovo vestuves. Juk valdovas jiems nepadeda kasdieniniuose darbuose, o tik reikalauja sumokėti mokesčius!… Kodėl jiems turi rūpėti kiti žmonės, susitikimai su jais, kažkokios šventės, jei yra daug svarbesnių dalykų?!
Iš tikrųjų, klausantis šio Jėzaus palyginimo atrodo, tarsi kas spaustų širdį: juk ir daugelis krikščionių, panašiai, kaip ir palyginime minimi pakviestieji svečiai, nesuvokia Dievo, kaip džiaugsmo šaltinio. Tarp pakrikštytųjų tėra mažuma tokių, kuriems tikėjimas yra džiaugsmas, o apeigos, liturgija - tikra šventė.
Todėl karalius tarė tarnams: „Eikite į kryžkeles, ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves“. Karaliaus įsakymas yra nuostabus: jis liepia kviesti visus, blogus ir gerus, neišskiriant nė vieno, neatsižvelgiant į jų nuopelnus ir moralę. Tai Dievo troškimas, kad neliktų nė vieno žmogaus, kuriam nebūtų leista prisiliesti prie Jo malonės.
Nuostabus Dievas, kuris, susidurdamas su pakviestųjų abejingumu, neatsisako savo planų, bet priešingai: pakviečia visus žmones. Jis nepasiduoda, susidūręs su pirmais sunkumais, ir neleidžia, kad taip elgtųsi Jo žmonės, nes su Dievu visuomet turime ateitį, tai, ką mes vadiname žodžiais „po to“.
Karalius atveria visiems savo rūmų duris, nuo daugelio pakviestųjų jis žengia toliau, kviesdamas visus, blogus ir gerus. Verta pastebėti, kad Evangelijos tekste pirmiausia kalbama apie bloguosius… ir tikrai ne todėl, kad jie kažką padarė dėl Dievo, bet todėl, kad jie priima Jį, kaip Dievą, priima jiems suteiktą džiaugsmą. Juk taip mes ir galime įsivaizduoti Rojų: tarsi tą vestuvių menę, pilną ne šventųjų, bet nusidėjėlių, patyrusių atleidimo malonę, žmonių, tokių kaip ir mes.
Vis dėlto vienas pakviestasis neapsivilko vestuvių drabužio. Ką iš tikrųjų reiškia tas rūbas, pats geriausias, kurį turėjo apsivilkti žmogus? Gal čia kalbama apie nepriekaištingą elgesį? Tikrai ne, nes vestuvių menėje su šauniais ir garbingais žmonėmis susimaišė ir gana įtartino gyvenimo asmenys, ir tikrai ne visi galėjo pasigirti spindinčiais brangakmeniais papuoštais rūbais.
Ko gero, čia reiktų pagalvoti apie save pačius. Juk Jėzus neatsitiktinai dangaus karalystę sulygino su šia vestuvių puota, ir tas įvaizdis yra tarsi viso Šventojo Rašto suvokimo raktas, leidžiantis tikėjimą suvokti, kaip meilės istoriją. Nuo pat tos akimirkos, kai Dievas suteikia mums gyvybę, Jis kviečia mus į tą vestuvių puotą. Pranašų žodžiai, psalmių eilutės, Jėzaus pamokymai,- visa tai yra išganymo istorija, tačiau drauge ir pasakojimas apie du elgetas: vienas elgeta, trokštantis meilės, yra Dievas, o kitas maldaujantis meilės elgeta yra žmogus. Pakviestasis, neapsivilkęs vestuvinio rūbo – tai žmogus, nesuvokęs Dievo, besidžiaugiančio atgailaujančiu nusidėjėliu, grįžtančiu sūnumi palaidūnu, o drauge pats nepajėgęs tapti tuo meilės prašančiu elgeta…
Juk be to žmogaus išganymo istorija negali būti atbaigta…
(Mons. Adolfas Grušas
